būna

man skauda pirštų galus. jie tokie sunkūs, norisi kratyt rankas, bet tai nepadeda

iki pilvo skausmo bliaunu žiūrėdama serialą apie vampyrus ar spektaklį apie emigrantus

nepažįstu nė vieno vampyro, nesu emigravus

bet iš tikrųjų viskas taip apie mane

ir viskas taip sušiktai liūdna

mes kalbam šlykščius, nešvankius dalykus

nuoširdžiai iš to juokiamės

nes tik taip tegalim nukišt kuo giliau liūdesį dėl susikurtų ir niekada nebūsiančių ateičių

mokausi grot “I can’t make you love me”

gal kažkam tai pasirodys gražu

bet aš tik dar kartą padainuosiu sau ir kitiems, kaip yra iš tikrųjų

lengviausia skaudint save

man ne(be)patinka virtualus bendravimas. klavišų baksnojimas, besipjaunantis su mirtinu noru pamatyt, išgirst, paglostyt žmogų, verčia mane morališkai vemti. aišku, tai geriau už vėmimą nuo iš proto varančio ilgesio. cha cha, rudenį virkavau apie savo dviejų mėnesių spurdantį ilgesį, o šiandien (n)esu susitaikius su aštuoniais mėnesiais (ne)gyvenimo. mėnesių skaičiavimas man asocijuojasi su nėštumu. man patinka perkratinėt pokalbius. atrodo, daugiau gyvenime nieko neturiu. krapštausi, kapstausi atminty, atsukinėju, stabdau ties stebuklingiausiom naktim po obelim kažkur šiaurės Lietuvoj. naktim pilies gatvėj, kai draugą iš naujo pamilsti. naktim, padauginusiom vyno su namukais kažkur miške ant kalno. iš gabalėlių, žodžių, akcentų dėliojuosi mozaiką, koliažą, nežinau, dalyką, kuris šildo kaip ta karšto vandens pūslė

daugelis dalykų vasarėjant pasidaro sunkūs. šiltėjant naktims, spindint dienoms, žaliuojant miestui taip norisi priglausti prie savęs žmones, kurie toli, kurių gyvenimai taip skaudžiai skiriasi nuo mano arba, dar blogiau, kurių nebėra ant žemės. vėl krapštau po 2.15 arba 2.45 Lt atvirlaiškiams nepažįstamiems žmonėms. vėl kažkokiom aplinkybėm muzika braunasi sugįžt į mano dienas, nuo gruodžio laimėjimo daugiau niekur negrojau. nė nežinau, ar bent noriu. skaitau Hesę ir jaučiuosi niekas. svajoju apie teatru kvepiančias sales

okej, aš ir vėl likau teatre.  su paakiuose išdžiūvusiu tušu vėl sėdžiu aukščiausiam salės kampe, kuriam aukščio baimę turinčiam žmogui būtų neramu. man atsibodo dairytis. pavargau būti ieškotoja, tyli maldautoja, siekėja, į veidą įspaudusi nerūpestingą miną. suvokiu, kad tie paprasti, bet stebuklingi dalykai - vynas nakty, rūkymai balkone ar senamiesčio gatvelėse, gulėjimas po obelim, tušinuku kruopščiai piešiamos tatuiruotės, vegetariškų pusryčių gaminimas, saulėti rytai kartu -   dabar visa tai neįmanoma, bet šita informacija pasiekia tik mano protą, o širdies ne, arba atvirkščiai, nes man vis dar neaišku, kas koordinuoja šitus keiktinus, daugiausia vargo sukeliančius jausmus. viską dar labiau jaukia muzikos stovykla, į kurią anketą nežinau, kodėl nusiunčiau, nes žinojau, kad ir tai sukels daug keblumų. tas begalinis abejojimas ir nepasitikėjimas savim, atramos ir mokytojo neturėjimas, amžinas pačios savęs stabdymas mane taip užkniso, kad norisi griūt veidu į žemę, juodą žemę, ir nesikelt tol, kol potvyniai mane iš ten išplukdys

aš esu kaukas. vegetuojantis šinšilas. pati nė nejausdama apsigyvenau Garšvos namuose, įsiliejau į nesąmoningą, nesuvokiamą gyvenimą. aštuntą mėnesį gyvenu lyg maišu trenkta. nuo persirūkymo man svaigsta galva ir skauda krūtinę. pajutus tą jau pažįstamu tampantį jausmą išsigąstu ir suprantu, koks vaikas esu. mano protui taip reikia ramybės. nebeturiu kur eiti. Vilnius mane skaudina. pažįstamų akių ieškojimas atima begales jėgų, net nemaniau, kad tiek daug turiu. naktys šiltėja ir aš vis skausmingiau trokštu kam nors glostyti galvą ir pabučiuoti į smilkinį prieš užmiegant. taip, kam nors. ir pasislėpk už taburečių, palik man porą cigarečių

rugsėjis: “kada taip išsivystys gyvenimai ir kaip neįdomu tada bus, kai ryte atsikėlus pirmos mintys bus apie kažką kitą”

balandis. (..)

lyg naujas, kaip visada netinkamu metu užaugantis priekaištas slankioju sostinės senamiesčio gatvėm gatvelėm, be sielos, be dvasios, be namų. vėluoju į susitikimą, nes per dvi dienas vieną gatvę kertu jau ketvirtą kartą. su nerimu, drugeliais ir kitais vabalais pilve, galvoj ir visam savo gyvenime dirbtinai nerūpestingai dairausi į mažus langelius, įvažiavimus į kiemus, besiveriančias duris ir žmones mašinose. ko aš ieškau?

watch?v=96KLflS5f6g

likau teatre. vis dar sėdžiu teatro salėj su gėlėmis ant kelių, giliai, nelygiai kvėpuoju, traukiu teatro kvapą, tyliai myliu kiekvieną čia esantį žmogų, du šiek tiek stipriau, keisčiausia, kad pagaliau meilė žmonėms liko ir grįžus (fiziškai), per kelias dienas ne kartą tyliai mintyse sustojau ir viduje šoviau šampanus, kad aplink mane yra žmonių, kada nors jie visi numirs, aš taip pat ir mūsų nė vieno ant žemės nebeliks, bet dabar jie kvėpuoja, skleidžia šilumą, daugelis iš jų gal net visai laimingi, dažniausiai tai buvo per matematikos pamokas, kadangi matematika turi neslėpiamą aistrą man priminti apie pasaulio prasmę ir beprasmybę, o dienomis vaikštau lėtai ir žiūriu į šunis, katinus ir medžius, nes jie kažkelintą kartą vėl  tyliai tyliai tapo mano draugais ir mes vieni kitus tyliai tyliai globojam, taip būna ir su žmonėm, gali kokį vieną kaip pašnekovą turėti labai retai ar iš viso nepažinoti, bet be  žodžių suprasti ir globoti nieko nedarydamas, tokiems žmonėms norisi glostyti plaukus, o ateity retai ir sunkiai užauginsi antipatiją, o teatras man dažnai kvepia cigaretėm, pavyzdžiui, man labai patinka, kaip važiuojant mašinoj kažkas rūko, tai man primena teatrą, todėl jei kažkada turėsiu mašiną, niekuomet nedrausiu savo keleiviams rūkyt ir gal net pati paprašysiu tą daryti,

laidotuvių ir gimtadienio dienos yra toks dalykas, kuomet staiga pasidarai visiems rūpimas. kažkas paglosto galvą, kažkas paima už rankos, kažkas nusistebi “kaip tu užaugai”. kitą dieną viskas vėl stoja į savo tragiškas vėžes, apibūdinančias menką ir liūdną gyvenimą. per mėnesį turėjau pačios didžiausios garbės ištverti abu dalykus. klaikiau turbūt negali būti. aišku, gali, BET.

su kiekviena diena turiu vis mažiau teisės į klausimą “kas atsitiko/kodėl liūdna” atsakyti tyla. su kiekviena diena jaučiu vis didėjantį trūkumą visame kame, kažkokia dižiulė skylė atsivėrė mano gyvenime, there are no holes ir my shoes, but a big hole in my world. su kiekviena diena vis smarkiau gniaužiu pykčio ir nevilties kumščius priverstinai bendraudama su žmonėm, vis labiau noriu užsidaryt su katinu ir lėta muzika arba išvažiuot ir tyliai išrūkyt Vilniaus senamiestį, kiekvienam žingsny tikėdamasi sutikt žmogų, apie kurį galvot nepaliauju nuo vasaros pabaigos, ir kuriam aš taip pat nieko nereiškiu kaip ir visiems likusiems pasaulių žmonėms. kaip ir visi mes niekam nieko nereiškiam

aštuoniolika metų mylėjau pavasarį, šiais metais jis mane išduoda su laimingais, mylimais ar bent jau neapsimestinai linksmais žmonėm

jei žmonėms būtų uždrausta kalbėti apie save, pasauly, matyt, įsivyrautų tyla. kaip gerai, kad nemėgstu kalbėti

who knows,  who cares

visą gyvenimą svajosiu ir galvosiu prieš miegą,  bet niekada nepadarysiu

visą gyvenimą jausiu retus ir nepastovius džiaugsmo dilgčiojimus ir niekada nepajusiu tikros nevienadienės laimės

visą gyvenimą tyliai ir slaptai seksiu žmones rankiodama jų dėmesį ir minutes

verčiau jau norėti namo su marmurinėm kolonom

kartais sakai kam nors - kaip viskas atsibodo, užkniso, nebenoriu nieko matyt.. - ironiška, kad žodžiai galioja ir tam žmogui, kuriam tai sakai

tikriausiai tai yra labai labai baisu. labai

visi giriasi.
siektinais pažymiais
gerais žmonėm šalia
buvimu svarbiu
buvimu mylimu
buvimu laimingu
gebėjimu daug išlakt
naujom pažintim
drebulį keliančiais naktiniais pokalbiais
dar gyvais mylimais žmonėm

o kuo pasigirti galiu aš

bim. bam